Kai metinių proga nuo savo vyro dovanų gavau skrydžio bilietus į Paryžių, jaučiausi tarsi ką tik laimėjusi aukso puodą! Nuo pat paauglystės, kuomet pirmą kartą pamačiau filmą „Amelija iš Monmartro“, apsilankymas šiame mieste buvo mano svajonių sąraše. Ir kas gali būti geriau už kelionę į meilės miestą su mylimu vyru???
Laukdama šios kelionės, galvoje vis iš naujo ir iš naujo dėliojausi prioritetus – Paryžiuje pabūsime tris dienas, tad visų jo grožybių apžiūrėti, deja, nesuspėsime, tad tenka išsirinkti kurias, iš daugybės nuostabių Paryžiaus vietų norime pamatyti šįkart. Įprastai keliaudami mes nesame labai dideli planuotojai, tad ir šįkart nusprendėme nesiplanuoti griežtos dienotvarkės, kad galėtume tiesiog atsipalaiduoti, ir pasimėgauti keliomis labiausiai traukiančiomis vietomis, o ne bėgte prabėgti jų kuo daugiau tik tam, kad užsidėti varneles jog ten buvom ir tai matėm. Ir tikrai tokio sprendimo nesigailėjome! Kaip ir kiekvienas Žemės kampelis, Paryžius kupinas staigmenų, o elegantiška jo aura persismelkusi visur – nuo pastatų ir iš jų sklindančių kvapų iki paryžiečių eisenos…
Apsistojome Paryžiaus centre, bet jis tooooks didžiulis, kad šis pasakymas kaip ir netenka savo prasmės. Vaikščioti mes mėgėjai, tad vos tik savo viešbutukyje sukirtę po šviežutėlį pusryčių krusuantą – žygiuojam į trasą. Gal tai mano išankstinė nuomonė, bet viskas aplink man taip gražu, jog nenustoju aikčioti – netgi niekuo nežymios Paryžiaus gatvelės kupinos elegancijos – mus supa nuostabios architektūros pastatai, langinės, svyrančios gėlės, gėlių ir spaudos kioskai, kur ne kur – gyvai prancūziškas melodijas grojantys gatvės muzikantai… Besigerėdami visu tuo grožiu net nepajuntam kaip įveikėm tuos keletą kilometrų iki Dievo motinos katedros… O jos prieigose nuotaika kardinaliai pasikeičia… Ore tarsi tvyrotų visuotinis gedulas… Mat Paryžiuje mes lankėmės praėjus kiek mažiau nei mėnesiui po katedros pagrindinio bokšto gaisro… Tad nors didžioji dalis bažnyčios nepraradusi savo grožio, be bokšto ji atrodo liūdnai… Jos prieigos aptvertos, aplink budi ginkluoti kariai. Į vidų kol kas taip pat nebuvo leidžiama patekti, tad tik iš tolo pasigrožim katedra apeidami ją, kiek tai įmanoma, iš visų pusių. Nors tikriausiai labiau tiktų sakyti pagedime, nes šypsenų net darantis asmenukes nei vienas neišspaudėm – šitaip spaudė širdį tas sudegusio bokšto vaizdas… Randu kišenėje monetą, tad spontaniškai ją išsitraukusi sugalvoju norą – dar kartą čia sugrįžti kai ši didinga gražuolė bus restauruota, ir metu ją per petį…
Toliau traukiam link Luvro. Nors laiko Paryžiuje ir turime palyginti nedaug, Luvro tai tikrai nenorime praleisti! Valanda eilėje prie įėjimo ir mes jau ten… Kad būtų galima tinkamai pasigrožėti visu čia eksponuojamu gėriu, neužtektų nei dviejų savaičių, o mes čia praleidžiam vos geras šešias valandas iki kol esam perpildyti informacija, akys pradeda raibti, o pilvai – groti maršą… Įspūdingas tiek pats pastatas su nuostabaus grožio lubomis bei erdviomis, šviesiomis, rodos beribėmis ekspozicijų salėmis, tiek ten eksponuojami kūriniai… Žiūrint filmus, man visada labai romantiškai ir net kiek poetiškai atrodydavo scenos, kuomet pagrindinis filmo veikėjas sėdi vienas pats tuščioje salėje ant minkštasuolio priešais Leonardo da Vinci šedevrą ir grožisi garsiąją Mona Liza… Prisižiūrėjusi tokių „fantastinių“ filmų, ir aš svajojau taip pasėdėti. Tačiau realybė buvo negailestinga – Mona Liza turi netgi savo nuosavą salę, kur ji aptverta stiklo sienele, ir kur grūdasi neišsenkančios minios žmonių. Tad Mona Liza pasigrožime iš tolo, ir toli gražu ne taip poetiškai… Tačiau buvo kitų nuostabių kūrinių, į kuriuos tikrai galima nors ir keletą valandų stebėti beveik vienumoje. Mes atsipūsti ir ilgėliau pasigrožėti prisėdome ties Theodore Gericoult kūriniu Le Chat Mort.
Nedidukiame restoranėlyje netoli Tiuilri sodų suvalgę vėlyvus pietus, trumpai ten pasivaikštome ir traukiame į apdainuotuosius Eliziejaus laukus. Prancūzai mėgsta pabrėžti, kad tai – La plus belle avenue du monde – pati gražiausia alėja pasaulyje. Na, su jais ginčytis būtų sunku. Nuo pat Triumfo arkos iki Santarvės aikštės besidriekianti plati buržuazinio stiliaus alėja, tiesiog alsuote alsuoja prabanga, estetika ir elegancija… O brangiausių pasaulyje prekės ženklų parduotuvių vitrinos – gražiausios kokias man kada nors teko matyti… Nuo Cartier vitrinos mano vyrui teko mane tempte nutempti…
Pirmąją dieną Paryžiuje, atsigaivinę duše, užbaigiame vakariene TripAdvisor programėlės dėka rastame, netoli mūsų viešbučio įsikūrusiame restoranėlyje, kur po vakarienės žvakių šviesoje, kaip tikri prancūzai pasidaliname desertu. Iš Paryžiaus parsivežėme šį be galo romantišką įprotį dviese mėgautis vienu desertu ir tai tapo mažu mudviejų ritualu.
Abu su vyru esame dideli sendaikčių gerbėjai, tad visose kelionėse, jei tik randame kur vyksta koks sendaikčių ar blusų turgus, būtinai ten apsilankome – kas atvirukų ar šiaip mielų niekučių namams, o kas monetų ir laikrodžių pasižvalgyti. Na, o Paryžiaus Les Puces de Saint-Ouen blusų turgus – garsėja kaip didžiausias ir gražiausias blusų turgus visoje Europoje. Tad be abejonės, nuo pat ankstyvo ryto mudu ten ir traukiam. Kiek daugiau nei pusdienį – tiek užtrunkame kol apeiname visą, be galo didelį ir pilną istorijos, magijos turgų… Čia – tarsi muziejus po atviru dangumi su įvairiausio tipo ir amžiaus daiktais – nuo nuostabių tapybos darbų iki vinilinių plokštelių, nuo neaiškių buities rakandų – iki restauruotų nuostabių retro stiliaus baldų… Čia užsukti rekomenduoju bet kam nors kiek prijaučiančiam istorijai, menui ar senienoms…
Šiandienai esame susiplanavę aplankyti tik du objektus – sendaikčių turgų ir Eifelio bokštą. Kadangi dieną pradėjome anksti, tad po pasivaikščiojimo Saint-Ouen turguje, prieš traukdami į metro ir važiuodami link Eifelio bokšto, galime sau leisti neskubėti ir užsukame atsipūsti ir pasistiprinti viename restoranėlyje kitapus gatvės nuo turgaus. Prisėdame, užsisakome maisto, padavėja mums atkemša butelį vyno, ir visiškai netikėtai, į sceną suguža grupelė vyrukų, kurie čia surengė nepaprastai gražų gyvą koncertą – grojo ir dainavo įvairiausias prancūziškas balades… O išgirdę prie vieno iš stalelių žmones, kalbančius rusiškai – net ir vieną rusišką! Taip visiškai neplanuotai, pietaudami ir ilsėdamiesi pabuvojome gyvo garso koncertėlyje. Nuostabu!
Dar vakar, vaikštant Tiuilri soduose, nors ir tolumoje stovinčio, Eifelio bokšto vaizdas man užėmė kvapą… Bet kai atsistojau greta – jo didybė mane tiesiog pribloškė. Visą valandą kol laukėme eilėje prie bilietų kasų, spoksojau į jį užvertusi galvą… Na tai tikrai be galo įspūdingas statinys… O kai pakilome į viršų, ir atsivėrė Baltojo Paryžiaus vaizdai (mums pasisekė, nes buvo visiškai giedra, tad atsivėrė visas platus Paryžiaus horizontas), jausmas buvo nepakartojamas… Tai tikriausiai vienas įspūdingiausių vaizdų, kuriuos teko matyti… Vienas tų, kuriuos kiekvienam būtina nors kartelį pamatyti. Net jei esate didžiausias įmanomas cinikas…
Trečiosios dienos planas – Šventosios Širdies Bazilika ir pasivaikščiojimai Monmartre. Ir tai buvo dar viena dieviška diena! Apie nepaprastą Šventosios Širdies Bazilikos atmosferą buvau nemažai girdėjusi iš ten apsilankiusių žmonių, tačiau pati esu mačiusi nemažai nuostabių bažnyčių, todėl tikėjausi, kad bus gražu, kad statinys bus įspūdingas, kaip, beje, ir buvo, bet kad ten bus TOKIA nuostabi aura nesitikėjau… Tai pirmoji mūsų kartu su vyru aplankyta bažnyčia, kurioje pasivaikščioję ir pasigrožėję jos freskomis ir altoriais, užsimanėme tiesiog prisėsti ir pasėdėti. Ten taiiiip tylu ir ramu… Nors žmonių aplink nemažiau nei bet kuriame kitame populiariame Paryžiaus lankytiname objekte, tačiau Bazilikoje, tarsi kokiam vakuume – tylu tylu… Ir ramu ramu… Patys nepastebim kaip tylėdami, kiekvienas savo apmąstymuose čia prasėdim kiek daugiau nei valandą… Ir išeinam iš jos tarsi gurkštelėję iš kokio tai gyvybės šaltinio…
Na, o likusį paskutinį pusdienį praleidžiame klaidžiodami žydinčiomis Monmartro gatvelėmis, pilnomis gatvės menininkų, jaukių parduotuvėlių, kepyklėlių, kavinukių ir, žinoma, susižavėjusių turistų…
Trys, kultūros, meno, romantikos ir elegancijos kupinos dienos Paryžiuje baigėsi… Tačiau net neabejoju –tikrai čia dar sugrįšim. O kol kas, rester en bonne santé, Paris!..
