Provansas – nuostabi Prancūzijos provincija, nelabai didelė, bet populiari tarp turistų. Todėl, kad Provansas turi labai daug spalvų. Ten apskritai visko daug – savaitę praleidę vargu spėsite visur pabūti. Bet keliaujant taip būna – kažką pamatai, kažką tenka paaukoti. Jei nusprendėte patyrinėti Provansą, siūlome niekur neskubėti. Paskirkite jam savaitę, tada tikrai atsiskleis didesnė spalvų dalis, ramiai, prancūzišku stiliumi apvažiuosite visą regioną.
Provansas dažnai lyginamas su Italijos Toskana. Gal kažkur panašumų ir yra, bet skirtumų daugiau nei panašumų. Neverta šių regionų lyginti – abu žavūs, pamačius vieną, būtina pamatyti ir kitą.
Visas šis pietinės Prancūzijos regionas vadinasi Provence-Alpes-Côte d’Azur, t.y. Provansas, Alpės ir Žydroji pakrantė. Tai labai didelė sritis, bet šame straipsnyje pasakosime tik apie Provansą, nors nedidelių nukrypimų neišvengsime.
Širdis
Provanso širdis – Luberono nacionalinis parkas ir teritorijos aplink jį. Parkas yra pačiame provincijos viduryje, išraižytas siaurų kelių, kuriais pirmyn–atgal nedideliais nuomotais automobiliais dūzgia turistai. Jie tarsi skruzdėlės – vieni važiuoja iš vieno miestelio į kitą, iš vieno įsimintino ir išskirtinio objekto į kitą, kiti juda priešinga kryptimi. Įtampos nėra, tačiau judėjimas nuolatinis.
Nors Luberono parkas nėra didelis, tačiau jame yra ką veikti, yra kur akis paganyti, todėl norint Provansą pažinti geriau, siūlome kelioms dienoms apsigyvenus kokiame nors Liuberono parke esančiame mieste, pavyzdžiui, didesniame Apte (kur įsikūrusi parko direkcija) arba kokiame nors vyndarystės ūkyje (kurių ten yra labai daug). Tokiu atveju visi įspūdingiausi Provanso objektai bus aplink jus ir užteks per dieną įveikti keliasdešimt kilometrų. Važinėsite mažai, bet pamatysite daug. Ūkis ar miestelis – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Provansą sėkmingai galima tyrinėti ir iš Avinjono – didžiausio šios provincijos miesto.
Raudona
Jei norite suprasti, kad raudonoje aplinkoje irgi galima gyventi, nuvažiuokite į Rusijoną (pranc. Roussillon). Nedidelis miestelis, kai kuriuose giduose jo net nerasite, nes jame gyvena tik 1 300 gyventojų, bet akis ten tikrai paganysite. Apie 40 km atstumu nuo Avinjono nutolusio Rusijono apylinkių dirvoje yra labai daug geležies, o kadangi geležis rūdija, tai dirva įgauna intensyvią rūdžių spalvą. Vietomis ji – tamsiai geltona, o vietomis – tamsiai raudona.
Nedidukas pastatytas ant labai aukštos kalvos, o tos kalvos šlaitai – atodangos, tad vaikščiosite tarp raudonų kalnų ir kalvų. Apskritai ten viskas raudona. Namų sienos raudonos, grindinys raudonas, balti sportbačiai po valandos irgi pradeda raudonuoti. Raudonesnės vietos man dar neteko matyti. Pasakojama, kad Rusijonas raudonuoju pavadintas dėl to, kad jame padžiauti skalbiniai greičiau paraudonuodavo nei išdžiūdavo. Po kelių, Rusijone praleistų, valandų nuo to raudonumo net akys paskausta, pradedi galvoti apie vietinius, kaip jie gyvena, kaip ištveria tą raudonumą.
Kadangi Rusijone dominuoja ochra – seniausias iš žmonijai žinomų pigmentų, atsparus šviesai, gerai besimaišantis su kitais dažais, turintis didelę dengiamąją gebą, nenuodingas, be to simbolizuojanti kraują, Rusijono gyventojai nuo seno ją naudoja visur. Be to, nuo XVIII a. iki pat 1930 m. Rusijono apylinkės buvo vienas didelis ochrą (kurios pagrindas – geležies rūda) tiekiantis karjeras, davęs darbą tūkstančiams žmonių. Rusijono gyventojai sako, kad būtent čia yra pačios didžiausios ochros atsargos pasaulyje.
XX a. viduryje Rusijono karjerai buvo uždaryti. Ochros juose dar buvo sočiai, bet jei ir toliau ji būtų kasama, nei kalno, nei paties Rusijono būtų nebelikę. Nuo 1980-ųjų Rusijonas dirba turizmo sektoriuje ir tuo džiaugiasi. Visi, kas ten apsilanko, irgi džiaugiasi. Net tie, kurie nekenčia raudonos spalvos.
Geltona
Tame regione geltona yra Gardo tiltas (Pont du Gard) – įspūdingas ir gerai išlikęs akvedukas. Tiesa, jis yra ne Luberono parke, kuris išsidėstęs į Rytus nuo Avinjono, o priešingoje pusėje – vakarų kryptimi, maždaug už 25 km nuo Avinjono. Ir tai jau ne Provansas, o Langedoko – Rusijono regionas. Bet pamatyti verta.
Tai 274 m ilgio ir 49 m aukščio statinys, kuris yra ne tik akvedukas, bet ir abu Gardo upės krantus jungiantis tiltas. Gardo tiltas yra sudėtingos 50 km ilgio vandens sistemos, tiekusios gėlą vandenį Nimo miestui, dalis. Nors sakoma, kad šį akveduką galima pamatyti kas dieną – tereikia pasiimti 5 eurų banknotą ir pažvelgti į jo reversą, bet ne visai taip yra: austrų menininkas Robertas Kalina, kūręs eurų dizainą, iš pradžių juose pavaizdavo konkrečius architektūros paminklus, tačiau politiniais sumetimais konkrečių statinių buvo atsisakyta, nupiešti tik bendriniai pavyzdžiai. Taigi ant penkių eurų reverso nupieštas akvedukas nėra realus. Tiesiog akvedukas, ir tiek, tik labai panašus į Gardo tiltą.
Gardo tilto statyba vyko I amžiaus viduryje. Tiltas sudarytas iš trijų aukštų: 6 apatinių arkų, 11 vidurinių ir 35 viršutinių. Apatinė tiltos dalis yra tikras tiltas, kuria anksčiau judėdavo transportas, o viršutinė – vandens kanalas. Nuolydis toks pats kaip daugelio romėnų akvedukų – 35 cm vienam kilometrui. Akvedukas per dieną tiekdavo apie 20 000 m³ vandens. Be Gardo tilto, yra išlikę ir kitų visos 50 km vandens tiekimo sistemos elementų: Pont Rue, Pont De Saetanette, Pont de Bornegre tiltai ir du 60 m ilgio tuneliai kalnuose, kuriais tekėjo vanduo.
Mėlyna
Provanso mėlyna – levandų laukai. Jų yra visur, tik ne visada jie mėlyni. Liepą levandų laukai visur mėlynuoja, rugpjūtį jų labai sumažėja, nes levandų žiedai nupjaunami, bet rugpjūčio pirmoje pusėje dar galima aptikti levandų lauką. Internete galima rasti grafiką, kada kokiuose regionuose nuiminėjami levandų žiedai, todėl net rugpjūtį galite rasti Provanso mėlyną. Bet jei jums tikrai patinka ši spalva, jei norite mėgautis žydinčiais levandų laukais, Provanse reiktų lankytis liepą
Gražiausias ir labiausiai lankomas levandų laukas yra Notre-Dame de Sénanque abatijoje. Šis laukas prigludęs prie 1148 m. įsteigto cistercijonų ordino vienuolyno. Vieta nuošali, bet aplankyti verta – vienuolyno ir levandų lauko derinys atrodo įspūdingai. Beje, levandų laukai tik nuotraukose labai mėlyni, realybėje tos mėlynos spalvos mažiau, bet kvapo automobilyje, kai kelis nuskintus žiedų patrini tarp pirštų, daugiau nei pakanka.
Nors Notre-Dame de Sénanque vienuolynas 1921 m. tapo istoriniu paminklu (tais laikais ten vienuolių jau nebuvo), tačiau nuo 1988 m. jame vėl gyvena nedidelė vienuolių bendruomenė, užsiimanti levandų auginimu ir bitininkyste.
Notre-Dame de Sénanque vienuolynas įsikūrė gana giliame ir siaurame kanjone, kurio kryptis – šiaurė –pietūs. Todėl ir vienuolynas pastatytas tokia kryptimi, nors tradicinė kryptis yra rytai–vakarai. Notre-Dame de Sénanque vienuolynas išsaugojo nemažai originalių romanikos stiliaus stiliaus elementų ir tai labai gerai matosi. Rami, žavi vieta, kurios net turistai netrikdo.
Balta
Provanso balta – Gordes (pran. Gordes) miestelis. Nedidelis, kaip ir daugelis Provanso miestų, užsiropštęs ant aukšto kalno, šviesaus mūro, per laiką aplipdęs visą kalną. Atrodo kaip skruzdėlynas.
Gordes yra vienas lankomiausių Provanso miestų, todėl žmonių jame netrūksta, nors šiame mieste gyvena tik kiek daugiau nei 2 000 gyventojų. Bet to jis yra vienas vaizdingiausių Prancūzijos miestų, todėl jo fotografijos dažniausiai tampa tiek Luberono parko, tiek Provanso vizitine kortele. Gordes vaizdai įkvėpė ne vieną garsų dailininką, jis įtrauktas į pačių gražiausių Prancūzijos mažų miestelių asociacijos Le Plus Beaux Villages de France sąrašą.
Į Gordes viršų turistai paprastai iš pirmo karto neužvažiuoja. Daugelis, pakerėti miesto vaizdo, sustoja kalno papėdėje, po to kažkur kalno viduryje ir kai jau būna pripleškinę šimtus nuotraukų, pasiekia patį miestelį. Kai kurie net išvažiuodami stabteli ir vėl fotografuoja, nes vis negali atsigrožėti į kalną lipančio miesto vaizdais.
Gordes apžiūrėti užtenka pusę dienos, bet nemažą laiko dalį vaikščiosite aukštyn–žemyn, nes tokios jo gatvelės.
Miestas turi didingą XVI a. pastatytą Gordes pilį, 1342 m. įrengtą fontaną, kuris tais laikas buvo vienintelis miesto vandens šaltinis, įspūdingą katedrą, rūmus ir net archeologijos muziejų po atviru dangumi. Žodžiu, yra į ką pasižiūrėti.
Apskritai Provanso širdyje yra labai daug simpatiškų miestelių, nuostabios gamtos vietų – ne visi įtraukti į turistų gidus. Važinėdami Provanso centrinės dalies keliukais galite atrasti tai, kas jums bus labai įspūdinga, bet niekur nebus aprašyta. Svarbiausia – daug važinėti tikrai neteks. Centrinė Provanso dalis gana kompaktiška, tik norint apžiūrėti jos šiaurinę ar rytines dalis teks daugiau kilometrų nuvažiuoti. Ir tai ne šimtai, o dešimtys kilometrų į vieną pusę, tačiau atrasite ne tik nuostabią Provanso gamtą, bet ir vyno ūkį ar kokią kaimo užeigą su ypatinga virtuve ar… didelį prieskonių lauką, kas mūsų akims yra gana neįprasta.
Margumynas
Į rytus nuo Luberono parko yra Nacionalinis Verdono parkas. Jame esantis Verdono tarpeklis (Gorges du Verdon) laikomas vienu gražiausių ir didžiausių Europoje ir neretai vadinamas Didžiuoju Kanjonu. Šio didžiausio kanjono ilgis – 25 km, gylis – 700 m, plačiausia vieta apie 1,5 km pločio. Apačioje uolų sienos vietomis nutolusios viena nuo kitos ne daugiau nei per keletą metrų. Tarpeklį suformavo Verdono upė.
Tai visai kiti vaizdai nei Luberono parko apylinkėse, visai kita gamta, visai kitos spalvos. Tai – Alpės. O šiuos parkus skiria tik 100 km atstumas. Nedaug.
Verdono parkas keri savo gamta. Jei jums patinka vaikščioti kalnuose, čia galima praleisti visas atostogas – turistams skirtų pažymėtų takų ilgis net 1 000 km. Bet Verdonas – ne tik gamta. Jame yra ir labai jaukių mažų miestelių: kaip prie kalno prigludęs Trigance, su keistomis gatvelėmis ir viduramžių pilimi, ar tarsi prie dviejų aukštų kalnų priklijuotas Moustiers-Sainte-Marie, garsėjantis ne tik išskirtiniais vaizdais, bet ir savo keramika.
Miestai
Nepaisant to, kad Marselis yra laikomas Provence-Alpes-Côte d’Azur sostinė, palikite jį ramybėje. Kada nors kitą kartą nuvažiuosite ir pasižiūrėsite. Laiko atims daug, be to tai nėra tikrasis Provansas. Tai didžiulis uostas,
kuriame viskas sutelkta į uostą. Manome, viskas tuo pasakyta turistui, kuris nori pamatyti visas ryškias Provanso spalvas. Siūlytume aplankyti didžiausią tikrojo Provanso miestą – Avinjoną. Tai jaukus prancūziškas, amžinai judantis, amžinai šurmuliuojantis, miestas kurio centras – viena didelė kavinė.
Avinjonas turi Popiežių rūmus, kurie XIV a. buvo katalikų centras, koks dabar yra Vatikanas. Nuo 1308 iki 1377 m. čia rezidavo 7 popiežiai, o iki 1408 m. čia buvo ir dviejų antipopiežių rezidencija. Turistams labai patinka ir XII a. statyta miesto katedra, centrinė Avinjono aikštė, ir egzotiškai atrodantis, senovėje statytas, bet niekada neužbaigtas tiltas per Ronos upę, kuri Avinjone pločio – kaip mūsų trys Nemunai, be to, Avinjonas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai daug pasako. Visas miestas kaip tvirtovė apjuostas dantyta tvora, tačiau nemanykite, kad tai miestas – muziejus. Jis toks gyvas, kad nesinori iš jo išvažiuoti.
Apskritai, visas Provansas yra nuostabus savo gyvybingumu. Ten nuolat kažkas vyksta, kiekviename kilometre keičiasi vaizdai, spalvos, nuotaikos. Ten norisi pasilikti, o išvažiavus, vėl sugrįžti.