Slidinėjimo kelionės man vienintelės, kurių niekada nelaukiu. Nelaukiau ir šios… Bet štai sėdžiu autobusiuke ir judu Karpatų link. Bendrakeleiviai erzinasi, kad vėl važiuoju į katorgą. Man tai jau nebe pirma slidinėjimo kelionė, o iš pirmosios prisiminimai ne patys geriausi… Pirmąjį kartą ant slidžių atsistojau prieš tris metus Bukovelyje… Tais metais, mūsų slidinėtojų kompanija mane praminė orangutangiuku, mat vis krisdavau ir nerangiai keldavausi. Na, o kai draugai nusprendė, kad jau esu pakankamai „kieta“, kad galėčiau nusileisti nuo didžiojo “varlinyko” (taip slidininkai vadina pradedantiesiems slidininkams skirtą erdvę kalnuose), visi kartu pasikėlėm keltuvu, ir, kalno viršuje pamačius kiek reikės nusileisti, mane tiesiogine to žodžio prasme ištiko panikos priepuolis – visa ėmiau drebėti, bliauti (tai jau nebebuvo panašu į paprastą verkimą) ir keiktis. Šiaip ne taip, su draugų pagalba nusileidau nuo to kalno, bet daugiau tą kelionę ten nebepasikėliau – prakaitavau mažajam varlinyke… Tad ir šįkart, žinodama kas laukia, nerimauju… Gerai, kad jau šiek tiek pažinodama Bukovelio miestelį, žinau, kad yra ir ko laukti!
Visų pirma, tai vaizdų. Bukovelis tobula vieta visu Kalėdiniu laikotarpiu – čia niekada netrūksta sniego, o visas nedidukas miestelis švyti nuostabaus grožio kalėdinėm lemputėm, tad vakare, išėjus pasivaikščioti, ar grįžinėjant iš trasų, akis paganyti tikrai yra kur! Pasipuošę visi – tiek vietinių namukai, tiek vienas greta kito išsirikiavę viešbutukai. Mūsų dar prieš du metus pamėgtą viešbutuką “шале марсо”, pasiekiam apie dešimtą vakare, tad nebevakarojam – įsikuriam, atsigaivinam duše ir traukiam į lovas. Rytoj laukia didžioji katorgos diena!
Mūsų jaukus, rąstinis namelis su labai paslaugiu ir maloniai bendraujančiu personalu, įsikūręs kiek toliau nuo trasų, tačiau Ukrainoje tai visai ne problema, nes taksi mikroautobusas nuo bet kurio viešbutuko iki trasų siūlo pavėžėti už 100 grivnių (nepilnai 3 eurus). Jei esate su savo transportu, ir visa kompanija planuojate slidinėjimą baigti tuo pačiu metu, drąsiai galite važiuoti ir savo automobiliu, mat erdvių, tiek mokamų, tiek ir nemokamų stovėjimo aikštelių prie trasų apstu.
Bukovelio slidinėjimo trasose nėra uždarų keltuvų, tad kitą rytą, kildama į didyjį varlinyką pergyvenau – maniau kaip ir pernai, griūsiu dar net nepasiekusi trasos, kai nuo keltuvo reikės nulipti, o ir trasoje tikriausiai laukia tas pats, kas pernai ar užpernai. Tačiau nuo keltuvo nučiuožiu sėkmingai, o apsižvalgiusi jaučiuosi nepalyginamai ramiau nei praėjusį kartą. Čia platu, nuožulnu, ir nėra anei vieno skardžio. Tad imu ir čiuožiu… ir visai ne plūgu!!!! Savo pačios nuostabai be vargo ir be jokių orangutangiškų kritimų ir kėlimųsi nusileidžiu žemyn, ir jaučiuosi pasirengusi mėlynoms trasoms!!!
Bukovelis pradedantiesiems tikras rojus. Galbūt kiek nuobodokas jau tikrai gerai pažengusiems slidininkams, nes tai gerokai mažesnis kurortas ir su kur kas paprastesnėmis raudonomis ir juodomis trasomis nei Austrijoje ar Italijoje, bet mėlynos trasos čia – tobulos: nesudėtingos, ilgos, nuožulnios, apsuptos nuostabių gamtos ir miestelio vaizdų, ir, kas mane labai džiugino, jų čia daug! Net ir iš aukščiausio Bukovelio slidinėjimo kurorto taško galima nusileisti nuostabių vaizdų apsupta mėlyna trasa. Tad leisdamasi ja pradedu suprasti kuo tas slidinėjimas taip traukia žmones… net ir aš, buvusi visiška slidinėjimo antifanė, čiuožiu, ir jaučiu malonumą. Žinoma, tai ir pagerėjusių įgūdžių rezultatas, nes čiuožti tikrai daug maloniau, kai jau gali matyti aplinką – kalnus tolumoj, supančią gamtą, o ne tik voliotis sniege ir žiūrėt į savo slides…
Man smagiausia buvo tai, kad visų lygių trasos Bukovelyje finišuoja ten pat, tad net ir skirtingų lygių slidininkai kalnuose laiką gali leisti kartu – kartu užkilti keltuvais, ir skirtingais maršrutais nusileidę, susitikti apačioje.
Jau kelintą dieną, slidinėjant varvinu seilę į milžinišką vasaros rogučių trasą, panašią į tą, kur yra Anykščiuose tik daaaaauuuug dauuuuug ilgesnė ir vingiuotesnė. Tad kai vyras pasiūlo ja nusileisti, be dvejonių sutinku. “Bet reikės nusileisti raudona 2A trasa” įspėja jis mane, nes kitaip ten nepateksi”. Jau vien žodis raudona, man nueina pagaugais per visą kūną, o dar būtent ta trasa, kurią ir patyrę vadina sudėtingiausia raudona trasa Bukovelyje, mat ji nėra trumpa – bet labai stati, ir ji visa – viena milžiniška nuokalnė. Keldamasi keltuvu žiūriu į trasą, kuria reikės leistis ir jaučiu, kaip kyla panika. Bet stengiuosi susiimti, ir jai nepasiduoti – trasa labai plati, vadinasi čiuoždama iš vieno galo į kitą galiu leistis lėtai, sustoti moku jei reikės pailsėti. Po truputį, po truputį ir nučiuošiu… Nusileidau sėkmingai, tik gal kiek įtampos “pakirstom” kojom ir visa šlapia, bet nei karto nenugriuvus, ir perlipus per didžiulę savo baimę. Ir buvo verta ne tik todėl, kad įveikiau pati save, bet ir dėl rogučių trasos! Jausmas jomis leidžiantis dar įspūdingesnis nei jų įspūdinga išvaizda! Tikrai gero adrenalino pasikrovėm jose, tad jei ten apsilankysite – nepraleiskite progos!
Bet Bukovelis džiugina ne tik nuostabiai praleistu laiku kalnuose, bet ir žinoma – MAISTU. Ukrainos virtuvę aš tiesiog dievinu… Ukrainietiški barščiai, virtinukai su vyšniom, silkė pataluose, smalčius ant juodos duonos… Ir akis ir skonio receptorius lepindavom kasdien… O dar visą dieną išsidavę kalnuose… Labiausiai įstrigo restoranėlis “грібова хата” – jo pastatas iš išorės atrodo kaip grybas, tačiau tai tikrai toli gražu nėra įspūdingiausia šio restoranėlio dalis. Tradicinis ukrainietiškas maistas čia labai originaliai patiekiamas – pvz koldūnai su vyšniomis patiekiami milžiniškos vyšnios formos lėkštėje, o ledai – duonos dubenėlyje (panašiame Lietuvoje tiekiama baravykų sriuba), ar silkė pataluose – medinėje skrynelėje. Negana to, maistas čia tikrai labai gardus, o kainos visiškai nesikandžioja, tad taip puotauti galima kasdien. Tiesa, nepatingėkite paskambinti į restoranėlį ir rezervuoti stalelį, nes be rezervacijos vietų čia, sezono metu, sunkiai gausite, ypač jei esate su didesne kompanija.
Taigi, slidinėjimo atostogos Bukovelyje – kupinos adrenalino, gražių vaizdų, skrandžio bei skonio receptorių lepinimo – ir visa tai visiškai nenuskriaudžiant piniginės! Taigi “до зустрічі на трасі”!