fbpx

Balandžių lesinimo ypatumai ir kiti nuotykiai Mados Sostinėje Milane (Italija)

Nors Milanas senokai buvo įrašytas mūsų norimų aplankyti vietų sąraše, renkantis sekančios kelionės tikslą, jam vis tekdavo palaukti savo eilės. Net ir šįkart, jame atsidūrėme tik kaip tarpinėje stotelėje. Tad tik kyštelim nosį – praleisime čia vos porą naktų.

Nusileidžiame jau gerokai po pietų. Nuo oro uosto iki centro teko apie valandą pavažiuoti moderniu, ir patogiu autobusu. Na, o Milanas mus pasitiko rūku ir malonia šiluma. Pats tas oras pasivaikščiojimui. Kadangi oras malonus, o lagaminas patogiai važiuoja ant ratukų, nutariam iki viešbutuko, kuriame apsistosim, keliauti pėstute. Navigacija rodo 1.2 km. Visą kelią mus lydi picos kvapai. Po kelionės jaučiamės išbadėję. Betgi Italija ideali vieta būt išbadėjusiam! Čia skrandukus pripildyt galima itin skaniai! Tad vos įsikūrę savo kukliam, bet švariam viešbutuke, skubam valgyt.

Patarti TripAdvisor programėlės, atsiduriam netoliese esančioje “One Way” picerijoje. Aš tikrai čia suvalgiau skaniausią picą iš visų, kokias tik kada nors esu valgiusi. (Tiesa, kol kas nesu ragavusi jos Neapolyje…) Antrą kartą lankausi Italijoje, ir antrą kartą mane sužavi aptarnavimas. Padavėjai labai taikliai ir subtiliai juokauja, gracingai patiekia maistą, ir visad pastebi jei ko trūksta, bet nelenda įkyriai. Jų tarsi nematai, bet niekada ir nepasigendi – nes tavimi visada pasirūpinta. Tobula…

Po malonios vakarienės traukiame link vienos iš “privalomų aplankyti” Milano vietų – pasaulio podiumu vadinamos gatvės – Monte Napoleone . Šioje gatvėje apsiperka visos didžiausios pasaulio įžymybės. Šios gatvės vitrinos tikrai įspūdingos. Ir… RYŠKIOS. Na, tikrai aukštoji mada jose demonstruojama. Pažiūrėti į šiuos rūbų dizainerių menus tikrai įdomu, tačiau iš visų šios gatvės vitrinose eksponuojamų drabužių, nešiočiau gal du… Na, bet aukštąją madą ne kiekvienas ir gali suprasti.

Pasimėgavę vėlyvu pasivaikščiojimu Monte Napoleone, pamažėle traukiam link namų. Visai netoli jų, nusprendžiame užsukti į profesionaliais barmenų pasirodymais viliojantį bariuką b-free. Ir nepasigailim. Ten skambėjo maloni muzika, netrukdanti susikalbėti, tvyrojo puiki atmosfera, barmenai žongliravo buteliais, o kokteilių maišymas ten atrodė kaip tikras šou. Tad paskanaujam kokteilių, pasigrožim mikliais barmenų judesiais, ir keliaujam ilsėtis.

Kitą rytą kylame anksti, nes rytoj jau skrendame toliau, į pagrindinį šios kelionės tikslą, tad norisi spėti kuo daugiau pamatyti per šią vieną dieną, kurią čia turime.

Jei tik atstumai nebūna pernelyg dideli, kelionėse iš gyvenamosios vietos link norimo aplankyti objekto, stengiamės eiti pėstute. Pasivaikščiojimai kelionėse yra puikus būdas pamatyti daugiau miesto kasdienybės, visai netyčia atrasti nuostabių vietų, kurių aplankyti visai neplanavome. Tad ir šįkart, su telefono navigacijos pagalba, pasivaikščiodami traukiame link miesto centro. Taip beeidami prieiname didelį ir gražų parką, kuriame tvyro tokia sekmadienio ryto atmosfera – kas vedžioja šunis, kas bėgioja, mamos stumdo vežimėlius, senjorai prisėdę ant suoliukų skaito laikraščius… Netrukus tolumoje pamatome kažkokį didelį gražų pastatą. Priėję arčiau pamatome, jog tai kažkokie rūmai, su fontanu ir pasakiško grožio rožynais prieš paradines duris. Visagalis internetas, pagal vietą kurioje esame, mums padeda išsiaiškinti, jog tai – Palazzo Dugnani – Rococo stiliaus septyniolikto amžiaus statinys, priklausęs Cavalchini šeimai. Nežinom ir mes kas per vieni tie Cavalchini, bet akivaizdu, jog jie turėjo puikų skonį ir daug pinigų.

Pasigrožėję rūmais ir jų parku, traukiam toliau link centro. Ir juo arčiau jo, tuo labiau uoslę kutena kavos ir krusuantų kvapai, tad iki šiol vis dar kantriai tylėjęs skrandis pradeda gurgti… Netrukus pamatome kavinukę, pavadinimu “Milano Centro”. Ji žymi tuo, jog gamina sumuštinius ir kitokius patiekalus iš savo pačių rūkytų kumpių, tad ten ir traukiam savo pusryčių.

Pasistiprinę keliaujam link Galleria Vittrorio Emanuele II – dengto parduotuvių pasažo. Šiame, keturių aukštų pastate įsikūrusios įvairiausių dizainerių parduotuvės, restoranai, barai. Įspūdingai atrodo stikliniai šio pasažo skliautai… Čia vitrinos jau daug labiau vilioja, tad vaikštinėjam į jas žiopsodami ir žavėdamiesi, kol prieiname įspūdingo grožio pasažo vartus, pro kuriuos išėjus atsiveria Casa Del Duomo Cathedral. Jos grožis žodžiais nenusakomas. Smulkios, preciziškos detalės, susijungiančios į vieną, didingą, žadą atimantį statinį. Bandant akimis išnagrinėti vaizdą, kurį matau prieš save, sugerti atmintin bent dalelę šito grožio, pasišiaušia visi mano kūno plaukeliai, o kvapą tiesiog užgniaužia. Tai toks dailus, preciziškas ir sudėtingas statinys, jog manęs visai nebestebina faktas, kad jo statybos užtruko daugiau nei 600 metų… Lėtai, grožėdamiesi apeiname aplink Katedrą, tačiau visų detalių apžiūrėti, turbūt neįmanoma, tad keliaujame į vidų. Bilietas ten patekti kainuoja tris eurus.

Jos viduje, kaip ir Švento Petro Bazilikoj Romoj – tiek visokių detalių, meno kūrinių – vitražų, skulptūrų, altorių, kolonų, paveikslų, raižinių – kad nebežinai į kurį žiūrėti. O kokia viso to didybė… na neįmanoma to nusakyti žodžiais. Sunkiai suvokiama, kad visa tai gali sukurti žmogaus vaizduotė ir rankos. Man tiesiog užgniaužia kvapą, akyse, nežinau kodėl susitvenkia ašaros, o kūnu laksto šiurpuliukai.

Išėję laukan, dar pasivaikštome Katedros aikštėje, kur stovi raito Napoleono paminklas ir tūkstančiai balandžių. Kur buvę, kur nebuvę, pinigėlių prasimanyti bandantys vaikėzai, čia priėję prie turistų į jų saujas grūste įgrūda saują sėklų. Net nespėju sureaguoti – o iš mano delno jau lesa trys balandžiai, o vienas iš vaikėzų priėjęs šaukia “foto foto!!!” ir už pečių mane pasuka taip, kad už manęs matytųsi Katedra, ir vis kartodamas „foto foto!!! Belissima foto!!!”. Mes tik bandom saugoti kišenes, ir su šiokiu tokiu nejaukumu stebim kaip iš mano delno lesa tie balandžiai. Na, o šiam “cirkui” pasibaigus, jaunuolis paprašo manęs 10 eurų už sėklas balandžiams lesinti. Nusideru iki penkių, o mano bendrakeleivis kategoriškas – „jei būtų pasiūlęs, būčiau nupirkęs iš jo tų sėklų, bet jis pirmiausia priverčia jaustis žmogų skoloj, grūste įgrūda savo prekę, ir tik tada prašo pinigų, o tokios veiklos remti aš tikrai neketinu“, tad nueinant, mums pavymui jie kažkodėl rusiškai šaukia “nikrasyva nikrasyva!!!!!”. Nemalonu. Bet nuotraukos gavosi tikrai gražios.

Jaučiamės pavargę nuo įspūdžių, alkani ir nusipelnę gardžios itališkos vakarienės, tad traukiame į viešbutuko savininko rekomenduotą restoranėlį “Mamma Rossa”. Mus pasitinka žavus, pasitempęs italas, pasidabinęs kostiumu, palydi iki staliuko ir įpila po taurę šampano. Kitas nemažiau pasitempęs italas, patiekia lėkštutę briusketų su pomidorais, ir pagaliau trečiasis – įteikia po meniu, ir greta staliuko pastato stovą, skirtą vyno buteliui. Meniu pilnas įmantriausių patiekalų, bet mums norisi tikrų itališkų makaronų ir vyno, tad jų ir užsisakome. Skaniai ir sočiai pavalgius, mūsų padavėjas atneša padėklą, pilną įvairiausių, nuostabiai atrodančių ir kvepiančių gardėsių, šelmiškai šypsosi, ir klausia, ar tikrai nenorime deserto???

Jau vėlus vakaras, rytoj mūsų laukia skrydis, todėl po vakarienės, pasivaikščiodami, koja už kojos traukiame link namų, pro ryte atrastą parką.

Šį kartą neaplankome nei Castello Sforzesco pilies, nei Milano traukinių stoties, nei La Scala Operos teatro… Tačiau per vieną dieną, visų Milano lobių neišsemsi… Tad belieka tikėtis kada nors sugrįžti!

 

Kelionių IDĖJOS

Meniu