fbpx

Ronos delta – rožiniai flamingai, balti arkliai ir juodi buliai

Rona – viena didžiausių Europos upių. Ji nėra ilga – tik 812 km. Tad jei matuoti vien tik upių ilgius, tai reiktų pripažinti, kad Rona nusileidžia mūsų Nemunui (937 km), lenkų Vyslai (1 047 km) ir nė iš tolo neprilygsta Dunojui (2 850 km). Tačiau jei lyginsime vidutinius upių debitus, tai mūsų Nemunas – tik upeliūkštis. Didžiausia Lietuvos upė per sekundę neša 540 m³ vandens, o Ronos vidutinis debitas – 1 820 m³/s.

Ronos upė

Ronos upė Alpės kalnuose

Išteka Rona iš Šveicarijos alpių 1753 m aukštyje ir teka per dvi šalis: Šveicariją ir Prancūziją. Į Viduržemio jūrą Rona įteka per vidurį tarp dviejų didelių Prancūzijos miestų Marselio ir Monpeljė, suformuodama labai plačią ir savito grožio deltą.

Pelkės, marios, kanalai…
Ronos delta – didžiausia Vakarų Europoje upės delta, užimanti apie 930 km² plotą. Trečdalis šio ploto – vanduo. Nemaža šios teritorijos dalis – Kamargo (pranc. Camargue ) nacionalinis parkas. Tai pelkės, milžiniškos marios, balos, kanalai, druskų kalnai ir visa kita, kas gali susiformuoti į jūrą įtekančios didelės upės deltoje. Dominuojantis reljefas – lygumos (kaip ir Nemuno deltoje), dažnai matomos spalvos – melsva, žalia, balta.
Flamingai, druska, balti namai ir balti arkliai. Nesupraskite manęs klaidingai – balti arkliai ten iš tiesų yra, jie laksto laisvi po laukus, kaip ir juodi buliai. Nepamatysite kaimenių, kuriose bus tūkstančiai bulių ir arklių, nelakstys jie po kelią, kaip Švedijos ar Norvegijos šiaurėje laksto elniai, bet, važinėdami automobiliu Ronos deltos keliais, juos tikrai pamatysite, kaip ir flamingus.
Nors dominuojantis Ronos deltos peizažas, ypač važinėjant vakarinės parko dalies keliais, – pelkės, tačiau anksčiau šis Viduržemio jūros pakrantės regionas buvo papuoštas kur kas didingesne pelkių mozaika. Nors žiūrint į dabartinius Ronos deltos pelkynus, tai nelengva įsivaizduoti. Iki XIX a. Viduržemio jūros pakrantės pelkynų niekas nelietė. Vėliau buvo nusausinta gana didelė jų dalis, o tam buvo dvi priežastys – siekis išplėsti dirbamos žemės plotus ir kova su maliarija. Kaip žinia, bet kuri pelkė yra pati geriausia uodų veisykla, o kai XIX a. gale buvo galutinai įrodyta, kad maliarijos skleidėjas – uodai, pelkės šiltuose kraštuose buvo sausinamos be gailesčio. Tačiau Kamargo parką galima vadinti nesugadintu – jame pelkių tikrai netrūksta. Nors intensyvi druskos kasybos plėtra pakeitė kraštovaizdį, tačiau laukinės gamtos ten labai daug, o milžiniški druskos kalnai jį net pagyvina. Beje, Camargue druska prekiauja ir kai kurie mūsų prekybos centrai.
Kamargą saugantys draudimai parke atsirado gana seniai – 1828 m. Tada Prancūzijos gamtosauga šiame parke uždraudė medžioti, žvejoti ir rinkti augalus. Tačiau tikrasis draustinis, su labai griežta apsauga, buvo įkurtas tik 1977 m.

Didžiausia užeiga
Jei anksti pavasarį teko lankytis Nemuno deltoje, be abejo matėte kiek ten daug paukščių. Tai vieta, kurioje pavasarį iš Pietų į Šiaurę traukiantys paukščiai stabteli pailsėti. Įspūdingai pievose atrodo į Sibirą skrendančių, ir tik labai trumpam Lietuvoje stabtelėjusių, laukinių žąsų pulkai. Tačiau mūsiškės „paukščių užeigos“ net nėra ko lyginti su Ronos delta: mokslininkų tyrimai rodo, kad Ronos delta yra pati didžiausia „paukščių užeiga“ Europoje, kad didelė dalis pavasarį iš Afrikos į Europą grįžtančių paukščių sustoja pailsėti būtent šioje deltoje. Druskinga vietovė, šimtai nendrėmis ir švendrais apaugusių pelkių, daug erdvių marių, šimtai kanalų ir tūkstančiai smėlėtų salelių sukuria idealias sąlygas migruojantiems paukščiams.
Ronos deltos Kamargo parkas yra žemumos ir lygumos, todėl nepaisant to, kad Rona gabena daug gėlo vandens, pūstelėjus pietų vėjui, Viduržemio jūra į šią deltą šliūkšteli savo dozę. Ir pačiame Ronos žemupyje esančių marių druskingumas yra labai didelis. Tai sukūrė labai geras sąlygas krevetėms veistis. O jei sekliuose vandenyse veisiasi krevetės, jei jų labai daug, o oras pakankamai šiltas, greitai atsiranda ir krevečių mėgėjai – flamingai. Nuo 1944 m. Kamargo parke perinčių flamingų porų skaičius nuolat didėjo. Padidėjo ir šio regiono, kaip flamingų žiemojimo vietos, svarba: 1991 m. Kamargo parko biologai suskaičiavo 24 000 flamingų. 2020 metų vasarą, tyrinėdami Kamargo parką iš oro, mokslininkai suskaičiavo rekordinį skaičių – net 60 000 flamingų. Tai didžiausia flamingų kolonija Europoje. Beje, laukinėmis sąlygomis Europoje gyvenančių didžiųjų flamingų ūgis gali siekti 145 cm, o sparnų ilgis – 165 cm. Įspūdingi rožinio atspalvio paukščiai, įspūdingai atrodantys Kamargo telkinių fone.
Ronos deltoje įkurtas ir ornitologinis parkas „Pont de Gau“, įėjimas į kurį – mokamas. Tačiau įspūdžio jis man nepaliko – didžiausius ir įspūdingiausius flamingų būrius mačiau ne parke, o visai kitose vietose.

Juoda ir balta
Juodieji Ronos deltos buliai dažniausiai vadinami Kamargo (Camargue) buliais. Jie tikrai juodi kaip velniai, be to jų ragai kitokie: kai į tave žiūri eilinis bulius, jo ragai irgi nukreipti maždaug į tą pusę, į kurią žiūri bulius, bet kai į tave žiūri Kamargo bulius, jo ragai nukreipti į dangų. Šiuos bulius prancūzai XIX a. atsivežė iš Ispanijos savo koridai. Taip, taip… koridai. Būtinai nuvažiuokite į patį Kamargo parko galą, prie Viduržemio jūros, į mažą ir labai jaukų pajūrio miestelį Saintes Maries de la Mer. Arba dar geriau, pagyvenkite ten kelias dienas. Miestelis baltas, kaip Graikijoje, namų architektūra irgi kaip Graikijoje, tačiau dvasia labiau ispaniška – yra monumentas buliui, yra ir korida. Paplūdimiai smėlėti, kas Viduržemio jūroje ne toks dažnas reiškinys, net yra kopos, kaip pas mus.
Taigi prancūzai ispaniškus bulius atsivežė savo koridai ir išvedė savą Kamargo bulių veislę. Tie buliai mažesni, bet jų ragai įspūdingi. Prancūziškoji korida nuo ispaniškosios skiriasi tuo, kad buliaus joje niekas nenuduria – pagrindinis tikslas nuimti nuo buliaus ragų specialią kokardą, tad matadoro, Ispanijoje atliekančio finalinį veiksmą, šioje koridoje nėra. Tik niekas buliui nepasakė, kad pavojus jam negresia, tad šis savo priešininkus po areną vaikosi ispaniško siutulio vedamas. Beje, Prancūziškoje koridoje pagrindinis herojus yra bulius. Jei bulius koridoje pasirodo šauniai ir per 15 kovos minučių išsaugo savo kokardą, jo reitingai kyla. Keli tokie kartai ir bulius tampa žvaigžde.
Kamargo juodųjų bulių bandą sudaro apie 3 500 galvijų, nors XXI a. pradžioje jų buvo 6 000. Tik 10 proc. jų tinkami koridai. 1996 m. Kamargo bulių mėsai buvo suteikta saugoma kilmės vietos nuoroda „Taureau de Camargue“.
Kitas ryškus Ronos deltos atstovas – balti arkliai. Jei kur nors filme matėte vandenyje šuoliuojančių baltų arklių kaimenę, tai greičiausiai tas vaizdelis buvo filmuojamas Kamarge. Šie arkliai yra kresni, raumeningi, su labai stambiomis kanopomis ir, atvirai pasakius, nėra grynai balti – greičiau šviesiai pilki. Gimsta jie tamsūs (kaip ir visi kiti pilki arkliai), tik vėliau tampa šviesūs. 1968 m. jie buvo pripažinti atskira rūšimi, be to konstatuota, kad šie gyvūnai yra beveik nepakitę, prieš 50 tūkst. metų gyvenusių arklių tiesioginiai palikuonys. Kartais juos vadina jūriniais arkliais, kartais pelkių arkliais, tačiau nors jie gyvena pusiau laukinį gyvenimą, važinėdami po Kamargą juos greičiau išvysite sausumoje, o ne vandenyje. Tačiau kartais vietiniai fermeriai mėgsta juos paganioti vandenyje ir tokį vaizdą galima išvysti Saintes Maries de la Mer kurorto apylinkėse. Be to kaimenė nebus labai didelė – kur kas kuklesnė nei lankstinukų nuotraukose. Tą patį galima pasakyti ir apie juodųjų bulių bandą. Jei norite su Kamargo arkliais susipažinti artimiau, užsukite į bet kurią fermą – beveik visos jos siūlo pajodinėti.

Flamingai Rodos upės deltoje.

Balta ir rožinė

Giraud rožinės druskos plokščių kraštovaizdis

Giraud rožinės druskos baseinai

Marselio pusėje esanti rytinė Ronos deltos dalis – kitokia. Čia auginami javai, vynuogės ir ryžiai. Nuo antikos laikų šioje srityje yra kasama druska, tad skirtingai nei kitoje Ronos deltos pusėje išsidėstęs koridą turintis kurortas Saintes Maries de la Mer, rytinėje pusėje netoli Viduržemio jūros įsikūręs Saline de Giraud miestelis yra druskos pramonės centras. Apžiūrinėti druskos kasyklas nėra lengva – keliai gana tušti, klaidūs, GPS „grybauja“, teks nemažai pasivažinėti, bet vis tiek surasite ir įspūdingus druskos kalnus, ir stačiakampio formos druskos rezervuarus, kurių vandenį jūros dumbliai nudažo ryškiai rausvai. Ir kuo vanduo sūresnis, tuo spalva intensyvesnė.

Druskos gavybos principai Ronos deltoje nepakito nuo antikos laikų. Daug darbo padaro gamta. Pavasarį, kai saulė jau kyla aukščiau ir šviečia karščiau, specialūs baseinai pripildomi jūros vandeniu. Toliau viską daro karšta Viduržemio saulė – ji garina vandenį ir baseinuose lieka tik gryna druska. Druska paprastai kasama rudens pradžioje. Viršutinis jos sluoksnis yra fleur de sel – pats brangiausias ir vertingiausias ir neveltui vadinamas „druskos gėle“. nes turi švelnų vos juntamą žibuoklių kvapą. Šis sluoksnis nukasamas rankomis ir suberiamas į specialias dėžutes. Prekybos centruose jų negausi, bet Ronos deltoje tikrai surasite tos pilkšvai rožinės spalvos druskos, net su druskos meistro (saunier) autografu ant dėžutės.
Fleur de sel – yra mineralais turtinga, jokių apdirbimo procesų nemačiusi, todėl jokių kenksmingų priemaišų neturinti druska. Gal kas nors jums pasakys, kad druska apskritai kenkia? Tai pabandykite išgyventi be druskos.

Auksinė
Kalbant apie Ronos deltą negalima nepaminėti ir Viduržemio jūros paplūdimių. Jei jums atsibodo akmenuotos Viduržemio jūros pakrantės, važiuokite į Ronos deltą. Ten rasite erdvius, plačius laukinius smėlio paplūdimius, seklius ir ilgus atabradus ir net smėlio kopas. Pasijusite kaip Baltijos pakrantėje, tik vanduo bus žymiai šiltesnis. Jei kurorto Saintes Maries de la Mer, kurio korida pastatyta prie pat jūros, paplūdimiuose yra infrastruktūra, tai nutolę nuo šio miesto, aptiksite visiškai laukinę gamtą, turizmo infrastruktūros nepaliestus paplūdimius. Paieškojus ten galima rasti labai jaukių vietelių.

Kaip suorganizuoti kelionę?
Geriausia Ronos deltą tyrinėti automobiliu. Plotai dideli, norint viską pamatyti tenka nemažai pasivažinėti. Norint tikrai viską pamatyti, nereiktų skubėti ir geriau šiam nuostabiam gamtos kampeliui skirti kelias dienas, aktyvų turizmą derinant su ramiu poilsiu prie jūros. Įsikurti galima prie pat Ronos deltos esančiame Arlyje – Alytaus dydžio, Pietų Provanso mieste, turinčiame įspūdingą antikinį amfiteatrą ir jaukų, labai gyvą senamiestį, kurio kavinėse laikas bėga tris kartus greičiau. Arba viename iš kurortinių miestelių, esančių Ronos deltos gale, prie Viduržemio jūros: Sainte-Marie-de-la-Mer arba Port-Saint-Louis-du-Rhône (pirmasis kurortas man jaukesnis ir patrauklesnis).
Kiekviename iš šių miestų yra turizmo centras, kuriame galite gauti žemėlapį, regiono paplūdimių sąrašą ir naudingų patarimų. Čia taip pat galite išsinuomoti dviratį, užsisakyti ekskursiją po parką, pasivažinėti keturračiu ar pajodinėti.

 

 

, , ,

Kelionių IDĖJOS

Meniu