Apie Švento Jokūbo (Santiago de Camino) piligrimų kelią pirmą kartą išgirdau iš draugo, ėjusio tuo keliu, pasakojimų. Jo klausantis, man tiesiog sužibo akys, juk keliauti ir vaikščioti – du mano mėgstamiausi užsiėmimai. Žinoma tą žibėjimą kiek stabdė baimės – ar pajėgsiu, ar saugu, o jei bus per sunku, o jei?.., o kas?.. Ir nors protas vis bandė surasti priežasčių nesiryžti šiai avantiūrai, širdis veržte veržėsi eiti. Tad vis dėlto leidausi į šį žygį.
Švento Jokūbo kelias turi galybę maršrutų, visai neseniai prie viso Santiago de Camino kelių tinklo, keleto entuziastų dėka buvo prijungtas ir 500 km ilgio Camino Lituano kelias, tad dabar iki Santiago de Compostelos galima nueiti net iš namų! Tačiau aš šį kartą renkuosi patį populiariausią maršrutą, vadinamą „The French Way“. Šis maršrutas prasideda Saint Jean Pied de Port miestelyje Prancūzijoje ir tęsiasi 799 kilometrus iki Santiago de Compostelos Ispanijoje. Būtent šiuo maršrutu vidutiniškai per metus praeina daugiau nei 185 tūkst. piligrimų. Tiesa, nors kelias ir vadinamas Prancūziškuoju maršrutu, per Prancūziją jis driekiasi vos 32 kilometrus, tačiau ypatingai vaizdingu maršrutu – per Pirėnų kalnus. Nors, tiesą sakant, nuostabių vaizdų netrūko ir Ispanijoje…
Bet apie viską nuo pradžių.
Saint Jean Pied de Port – tai startinis French Way miestelis įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje. Nedidelis, bet, pilnas gyvybės – čia knibždėte knibžda susijaudinusių piligrimų, besiruošiančių pradėti žygį. Vos čia atvykusi, traukiu į piligrimų ofisą – išsiimti Piligrimo paso. Su šiuo pasu galima gauti nakvynę Donativo (nakvynė už auką) ir mokamuose alberguose – specialiai piligrimams skirtuose, pakeliui į Santiago miestą esančiuose, nakvynės namuose. Labai smagu į šį pasą rinkti kiekvieno miestelio kurį tenka praeiti antspaudus. Na, o kelio pabaigoje, Santiago piligrimų ofise, pateikus šį pasą galima gauti liudijimą, kad įveikėte šį kelią, ir pagal antspaudus, ten dirbantis savanoris mato kokį atstumą iš tiesų nuėjote. Šio paso kaina simbolinė – vos vienas euras.
Taigi išsiimu pasą, gaunu piligrimų simbolį – jūros kriauklytę, skirtą pasikabinti ant kuprinės, ir žinoma, pasisveriu kuprinę. Šią, ketinantiems leistis į kelionę pėsčiomis rekomenduoju susikrauti itin apgalvotai, kad ji svertų kuo mažiau. Visgi į ją turi tilpti viskas, ko galėtų prireikti per tą mėnesį – higienos priemonės, rankšluostis, striukė, rūbai vėsesnėms ir rūbai šiltesnėms dienoms, miegmaišis. Nors ir labai kritiškai vertinau kiekvieną daiktą, prieš dėdama jį į kuprinę, maniškė kelio pradžioje svėrė 9 kg. Vis gi pakeliui vis ką nors palikdavau kokiam nors alberge, arba išmesdavau, kad tik jis bent kiek palengvėtų.
Kaip ir minėjau, Camino prasideda kvapą gniaužiančiu maršrutu – ir dėl nuostabių Pirėnų vaizdų, ir dėl to, jog pirmuosius 18 kilometrų beveik visa laiką reikia kopti į kalną. Kai jau visa žliaugiau prakaitu, o liežuvis spėjo prikibti prie gomurio, vienoje įkalnėje, akį patraukė Švč. Mergelės Marijos statula, apsupta nuo kalno atsiveriančių nuostabių vaizdų. Nutariu, kad tai nuostabi vieta trumpam sustoti, atsigerti vandens ir pasižvalgyti… Ir… ačiū tai Marijai, kad ji mane ten sulaikė! Nes jau besiruošiant eiti toliau, išvydau piemenį ir tris jo aviganius šunis, begenančius avių bandą į kitą kalną. Buvo nepaprastai įdomus reginys: piemuo sušunka šunų, kuriems reikia veikti vardus, su savo lazda (be jokių komandų) tik parodo pusę, iš kurios šunims vyti avis, ir jie pagal šį gestą jas veja…
Kai užduotį gauna du iš trijų šunų, trečiasis kantriai laukia komandos prie šeimininko… Na, o atlikę komandą, šuniukai atbėga pas šeimininką skanėstų ir pagyrų… ir džiaugiasi taip, kaip moka džiaugtis tik šunys… Piemeniui su šunimis išeinant, pajudu ir aš savo keliu. Einu ir galvoju: jei ne ta Marijos statula, būčiau ėjusi, nuėjusi ir gyvai taip ir nepamačiusi avių pervarymo proceso…
Ar čia pirmoji mano Camino dovana?
O tų “dovanų”, einant buvo nepaprastai daug – pradedant sutiktais žmonėmis, užburiančiu gamtos grožiu, Ispanijos miestų, miestelių ir kaimelių unikalumu ir baigiant magiškais saulėtekiais ir didingomis, žadą atimančiomis miestų bažnyčiomis… Ką jau kalbėti apie viduje vykstantį virsmą… Platėjančias pasaulio ribas… Neslėpsiu, buvo ir beprotiškai sunkių momentų, ypač karštesnėmis dienomis, kai vandenį iš kuprinės išsitraukdavau karštą kaip arbata, visas kūnas žliaugte žliaugdavo, o kojų padai tiesiog kaisdavo… Būdavo momentų, kai kuprinė mane, rodės, tiesiog stūmė prie žemės, o batas pūslėje pritrindavo dar vieną pūslę, nepaisant tuzino pleistriukų, purškikliukų ir tepaliukų… Tačiau, kad ir koks jautiesi pavargęs, kai aplink tokie vaizdai – visos kančios atrodo jų vertos.
Kelias driekiasi per tokius miestus kaip Pamplona, Longrono, Leonas, Burgos miestas, Ponferrados… Ir per tokius regionus kaip Navara, Rioja, Galicija… Kalnus keičia lygumos, saulėgrąžų laukus – vynuogynai, gamtos grožį – miestų didybė, o pastarąją – ispaniškų kaimelių jaukumas. Ir taip šiek tiek daugiau nei mėnesį – per dieną pėstute nueidama nuo 20 iki 40 kilometrų tik su būtiniausiais daiktais ant pečių, kasdien tarsi išgyvendavau vis naują filmą – su nuostabiomis vietomis, vis naujais žmonėmis, naujom jų istorijom ir savim savim savim… Nors nuolat buvau judesy, tai buvo nuostabi galimybė sustoti. Išgirsti save, kitus… Įsijausti… Anksti pabusti tam, kad galėtum kelyje, nuo kokio tai kalno stebėti saulėtekį, kurie čia tikrai magiški. Man jie kas kartą prilygo vis naujam stebuklui…
Šį žygį rekomenduoju visiems be išimčių – religingiems piligrimams, žygeiviams, savęs ieškotojams, keliautojams, gamtos ir architektūros mylėtojams, o ypač – tiems, kurie jaučiasi pasiilgę savęs…
Kaip ir įprasta piligrimams, linkiu “Buen Camino!” (Gero kelio!) . Jei nuspręsite eiti šiuo keliu, per dieną šią frazę išgirsite mažiausiai kelioliką kartų. Man jos prasmė per visą ėjimo laiką nuolat keitėsi… Pradžioje kelio, tai buvo tarsi žodžių junginys, skirtas mandagiai pasisveikinti su sutiktais piligrimais. Bet su kiekviena ėjimo diena, tie du žodeliai man darėsi vis prasmingesni… Ir šiandien, linkėdama būsimiems piligrimams “Buen Camino” aš iš tikrųjų linkiu: kad batai būtų draugiški ir netrintų pūslių, kad visada pavyktų apsiskaičiuoti kiek reikia neštis vandens ir jo užtektų iki sekančio miestelio ar šaltinėlio ir nereikėtų kepinant saulei eiti kelių kilometrų prie gomurio nuo troškulio prikepusiu liežuviu, o kuprinė nebūtų per sunki ir vakarais dėl jos neskaudėtų nugaros; kad slystelėjus kojai visada pavyktų išlaikyt pusiausvyrą; kad visada pasisektų rasti nakvynę švariam alberge be patalynės blakių; kad einant ilgą atstumą pavyktų sutikt įdomų pašnekovą, su kuriuo šnekučiuojantis laikas bėgtų, o kilometrai tirptų greičiau; kad saulė nenusvilintų odos, ir kad nuovargis apimtų tik netoli pavėsio…
Tad… Buen Camino!
